Vienas iš vertės investuotojų dažnai minimų principų yra gebėjimas laikyti nemažą pinigų likutį, kai nėra patrauklių investavimo galimybių. Apie tai kalba kone visi žymūs šios strategijos sekėjai – nuo Warren Buffett iki Seth Klarman. Šiandienos itin institucionalizuotame investicijų pasaulyje didžioji dauguma fondų valdytojų yra įpareigoti visuomet būti investavę kone visus patikėtus pinigus. Man pačiam dažnai tenka susidurti su klientų nepasitenkinimu dėl neinvestuotų pinigų likučio. Tuomet tenka aiškinti, kad tai yra strategijos dalis.
Neseniai viename Aswath Damodaran straipsnyje užtikau įdomią mintį, kad likvidumas gali būti traktuojamas kaip turtas, kurį investuotojas gali pasiūlyti rinkai, kai jo paklausa stipriai išauga. Taip, šis turtas dažnu atveju neneša pajamų, tačiau žmonės kažkodėl investuoja ir į auksą (sąmoningas sarkazmas). Investuodami mes ne perkame ir parduodame, o tiesiog mainome pinigus į kitokį turtą.
Laikydami grynuosius mes perkame likvidumą, kurio vertė rinkoms kylant yra maža, tačiau stipriai išauga, kai rinka pasuka žemyn, ir visi pradeda bėgti link išėjimo. Kaip tik tais atvejais likvidumo ir kito turto “keitimo santykis” sumaniems ir kantriems investuotojams pasidaro itin patrauklus. Galų gale, kaip sakė vienas žymus Lietuvos investuotojas, “pigiai pirkti ir brangiai parduoti – bet kurio verslo esmė”.