Prieš kelias savaites Berkshire Hathaway vicepirmininkas ir Warren’o Buffett’o “dešinioji ranka” Charlie Munger gana griežtai pasisakė apie CDS, siūlydamas juos apskritai uždrausti (CDS – išvestinės finansinės priemonės, susietos su tam tikru skolininku, kurios suteikia jų turėtojui išmoką, jei skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų). Tuo metu buvau gerokai nustebintas tokio radikalaus pasisakymo, nes man, kaip laisvosios rinkos šalininkui, toks bandymas stabdyti finansų rinkos progresą atrodo nepriimtinas. CDS iš esmės veikia kaip priemonė apsidrausti nuo skolininko kredito rizikos. Juk negalime uždrausti gyvybės draudimo tuo pagrindu, kad kažkam gali būti naudinga ką nors nužudyti siekiant gauti draudimo išmoką.
Vis dėlto, po kurio laiko už mano akių užkliuvo istorija su Kazachstano banku BTA, kuri privertė naujai pažvelgti į CDS keliamus pavojus. BTA susidūrė su finansavimo sunkumais, kol vienas iš kreditorių – Morgan Stanley – netikėtai pareikalavo grąžinti paskolą. Dėl to BTA buvo priverstas paskelbti negalįs vykdyti dalies įsipareigojimų, o tai leido BTA CDS turėtojams reikalauti išmokų. Viskas būtų normalu, jei ne viena aplinkybė – pats Morgan Stanley turi didelį kiekį šių CDS. Gal vis dėlto CDS nėra tokie jau nekalti instrumentai?
Kaip ten bebūtų, abejoju, ar jų uždraudimas yra geriausias vaistas. Kaip ir kiekviena išvestinė priemonė, CDS turi dvi sandorio šalis. Jei CDS pirkėjui naudinga, kad skolininkas bankrutuotų, visuomet egzistuoja antra CDS šalis, kuriai toks įvykis neša nuostolius. Manau, kad būtent pastarojo intereso dėka CDS rinka taps atviresnė ir skaidresnė. Galbūt net senelis Čarlis būtų tuo patenkintas.