Bevartojant kasdienę blogosferos “dozę”, už akių užkliuvo nuoroda į knygą apie “aktyvų vertės investavimą”, t.y. tam tikrą “vertės” filosofijos atmainą, kuri “pirk-ir-laikyk” strategiją keičia į aktyviai valdomą strategiją, labiau pritaikytą dabartinei tam tikrose ribose svyruojančiai rinkai.
Iškeliama hipotezė, kad per pastarąjį šimtmetį akcijų rinka daugiausiai svyruodavo ne tarp “bulių” ir “meškų”, kaip visuotinai priimta manyti, o greičiau tarp “bulių rinkos” ir “judėjimo ribose rinkos”, kai akcijų kainos tai pakyla, tai nukrenta, bet iš esmės juda horizontaliai. Panagrinėjus istorines tendencijas, daroma išvada, kad būtent bendrovių pelningumo augimas ir P/E santykis turėjo didžiausią įtaką ilgalaikėms rinkos fazėms. Galiausiai prieinama prie prognozės, kad šiuo metu JAV akcijų rinka kaip tik yra “svyravimo” fazėje, kuri truks dar bent keletą metų. Tačiau dėl to nusiminti nevertėtų, nes būtent tokiais laikotarpiais labiausiai pasiteisina vertės investavimo strategija.
Antra priežastis, dėl ko knyga pasirodė įdomi – savo praktikoje itin dažnai tekdavo susidurti su situacija, kai sprendimas, kokias akcijas pirkti, būdavo gerokai lengvesnis už sprendimą, kada jas parduoti. Knygoje siūloma idėja, jog horizontaliai svyruojančioje rinkoje verta be skrupulų pardavinėti, vos kaina (ar P/E) pasiekia tam tikrą iš anksto nustatytą “teisingą” lygį – neverta laukti, kol akcija taps pervertinta.
O kaip gi dėl obligacijų? Jei kalbėti apie ilgalaikes saugias obligacijas, paklauskite savęs, ar jus tenkina 3,5% nominalus pajamingumas, kai JAV “spausdina pinigus greičiau nei jūs spėjate skaityti šią pastraipą”. Mano įsitikinimu, investavimas į verslus/akcijas visuomet atrodo patrauklesnis nei tiesiog pinigų skolinimas vyriausybėms. Tiesiog reikia teisingai atsirinkti. Todėl manau, kad ateinantis dešimtmetis priklausys tiems, kas sugebės atskirti grūdus nuo pelų.