Jau kurį laiką pastebiu tendenciją, kad didelė dalis investuotojų mieliau renkasi „užrakinti“ savo pinigus ilgalaikėse nelikvidžiose investicijose, tokiose kaip nekilnojamojo turto, privataus kapitalo fondai ar kelerių metų trukmės privataus platinimo obligacijos. Tuo tarpu investavimas į biržoje prekiaujamas bendrovių akcijas daugeliui atrodo gerokai rizikingesnis. Kodėl taip yra?
Prieš kelias savaites mano akis užkliuvo už vieno The Economist straipsnio, kuriame nagrinėjama ši tema. Ten cituojamas tyrimas parodė, kad nors JAV privataus kapitalo investicijų vidutinė metinė grąža per pastaruosius 30 metų net 2,43% lenkė S&P 500 indeksą, tačiau investicijos į listinguojamas mažesnės kapitalizacijos „vertės“ akcijas buvo dar pelningesnės. Autoriai teigia (ir aš su jais sutinku), kad priežastis yra psichologinė ir reguliacinė.
Tikriausiai daugelis neprofesionalių investuotojų ramiau miega, kai kasdien nemato savo investicijų kainos šuolių biržoje, o privataus kapitalo fondai vienetų vertę perskaičiuoja geriausiu atveju kelis kartus per metus. Kadangi visa šiuolaikinė portfelio teorija paremta kainos svyravimais kaip rizikos matu, valdytojai ir reguliatoriai tokiu atveju irgi lieka patenkinti, bent jau kol neateina laikas tas nelikvidžias investicijas realizuoti.
Vis dėlto, jei į biržoje perkamas akcijas žiūrėti kaip į verslą, kurio vertė svyruoja tikrai mažiau nei akcijų kaina, tokios investicijos nebeatrodo taip jau rizikingesnės. Kas jeigu pirkdami akcijas įsivaizduotume, kad birža užsidarė ir ateinančius kelerius metus neturėsime galimybės jų parduoti? Gal nežinodami kainos jaustumėmės ramiau? Peršasi paprastas sprendimas – galbūt akcijų fondas taptų patrauklesnis, jei savo vienetų vertę skaičiuotų tik kartą per metus, o investuotojams pasitraukti leistų tik po penkerių?