Prieš pusantro mėnesio teko atsisveikinti su Aurora Holding. Ką čia slėpti – gaila, kad įvykiai pasisuko būtent taip, nes į šį projektą buvo sudėta nemažai vilčių, laiko ir pastangų. Tačiau, kaip pasakė kažkuris protingas žmogus – gyvenime nebūna nesėkmių, tik pamokos. Tai štai ko aš pasimokiau:
Investuotojai nekenčia nuostolių. Kaip sakė Gordon Gekko filme Wall Street, „niekas nesugadina mano dienos taip kaip nuostoliai“. Kad ir ką sakytų jūsų investuotojas apie tai, kad suvokia rizikas ir nebijo trumpalaikių svyravimų – vos rinka pradės „raudonuoti“, jis pradės nerimauti. O nuo nerimo iki panikos – tik vienas žingsnis. Valdytojo rizikos tolerancija labai dažnai nesutampa su investuotojų.
Fondo rizika = investicijų rizika + investuotojų rizika. Fondo išlikimas priklauso ne tik nuo investicijų, bet ir nuo to, kiek „karšti“ yra investuotojų pinigai. Jei į fondą investuojami skolinti pinigai, jie bus žymiai jautresni fondo vertės svyravimams.
Uždaras fondas turėtų būti listinguojamas. Ilgą laiką manėme turį stiprų privalumą prieš atvirus fondus. Uždaras fondas savo akcijų neišperka, todėl teoriškai gali investuoti į mažiau likvidžius popierius nesibaimindamas pinigų atsitraukimo. Tačiau kai investuotojai negali „pasitraukti“, jie gali norėti pakeisti valdytojus. Todėl protinga net ir uždaro fondo atveju suteikti investuotojams galimybę „išsigryninti“ parduodant akcijas antrinėje rinkoje – t.y. fondą listinguoti biržoje.
Turbūt jums knieti sužinoti ką veiksime toliau? Turime idėjų, bendraminčių ir vilties, kad šiais sudėtingais laikais dar yra žmonių, kurie (kaip ir mes) tiki, kad kapitalizmas nežlugo, geri verslai išliks ir jų akcijos anksčiau ar vėliau atgaus savo vertę. Kai tai įvyks, geriau jau mes būtume investavę.